Į Baltų šalelę, įsikūrusią SOS vaikų kaime, Ozo g., keliauju nekantraudama: kaip gi šiandien atrodo tie, kurie ugdo mūsų vaikus istorinės, kultūrinės dvasios kontekste? Kokia Jų motyvacija? Kaip Jiems kilo tokia idėja, kai daugelis mūsų pastaruosius 35 metus žvalgomės į Vakarus, į nenuspėjamą jos didenybę Ateitį.
Mokyklos direktorė Alina Zylė Sinicė, mokyklos Siela, idėjos nešėja ir įgyvendintoja kasdienybės rutinoje pasitiko šiltai, jaukiai, lyg būčiau atvykus į tikrus namus.
„Mūsų mokykla yra iš tiesų antrieji namai vaikui, mūsų erdvės kaip namuose, tai, kaip priimame vaikus, kaip globojame, kaip rūpinamės. Kaip mūsų protėviai sakė: vaikui užauginti reikalingas visas kaimas. Tuo ir vadovaujamės. Esame lyg tas kaimas mūsų vaikams.“
Taip prasidėjo pokalbis su Alina, man nusistebėjus, kokio mažumo ir paprastumo yra mokykla.
Dalinuosi jaukaus pokalbio akimirkomis, kurių tikslas yra atskleisti ne „techninius“ mokyklos parametrus, o dvasią, tokią, kokią pajutau aš pati.
Baltų šalelės įkūrimas ir misija
Baltų šalelę Alina įkūrė prieš 11 metų, kuomet pati turėjo pradėti leisti savo vaikus į darželį ir pamatė, kad jis vis dar alsuoja tarybų Lietuvos dvasia. Kadangi Alina iš tų, kurie „pradeda nuo savęs“, tad ėmėsi kurti tikrai Nepriklausomai Lietuvai būdingą įstaigą.
Tai, kas gimė prieš 11 metų, dar nebuvo mokykla – tai buvo dienos centras, kuris pamažu virto darželiu, o 2014 m. rugsėjo 1-oji tapo pirmąja oficialios ugdymo įstaigos starto diena.
Pati Alina yra teisininkė, todėl, turėdama tik (o gal NET?) pajutimą, viziją, kaip turėtų būti, daug konsultavosi su profesionalais. Vieni iš jų – Etninės kultūros centras. Būtent jų įžvalgos ir rekomendacijos tapo ugdymo, kuris diegia tvirtus Lietuvos istorijos bei kultūros pamatus, pagrindu.
Jau darbuojantis Alina atrado Meilę Lukšienę, iš tiesų ypatingą moterį, mokslininkę, pedagogę, edukologę, vieną iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių. Profesorė taip įkvėpė Aliną, kad būtent Baltų šalelėje ši koncepcija įgyvendinama visa apimtimi.
Kultūra ir vertybės mokykloje
„Kultūra pirmiausia yra santykis,“ – ne kartą pokalbio metu man pabrėžia Alina.
„Bendravimas nėra formalumas, juk mes kartu su tėvais auginame tuos pačius vaikus.“
Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad šioje mokykloje nėra tarpo tarp to, kokiomis vertybėmis vadovaujasi šeima, ir mokykla.(Prisipažinkim sau: kiek dažnai nutinka, kad mokykloje vykstančius procesus namuose savo vaikeliui pakomentuojam maždaug taip: „ai, nekreipk dėmesio, nieko jie nesupranta…“)
Išgirdau dar vieną svarbų momentą, kad nereikėtų painioti ir suplakti liaudies kultūros su etnine kultūra. Etninę kultūrą Alina apibrėžia kaip tokią, kuri „trunka jau 13 tūkstančių metų ir šiandien ji taip pat gyva, nes ir šiandien mes toliau ją kuriame, kasdien. O tuos 13 tūkstančių metų praeities reikia pajusti, pažinti, patirti per unikalią ugdymo programą“, kuri ir vykdoma šioje mokykloje.
Mokyklos misija ir unikalumas
- Akimirką pokalbis pakrypo link pamąstymų, kokios priežastys atveda žmones pas psichologus. Sutarėme, kad nesaugumo jausmas ir prasmės nebuvimo jausmas yra tie du pagrindiniai veiksniai, kurie „atlydi“ ieškančius pagalbos. Tuomet kyla klausimas: Kiek daug nesaugumo ir prasmės nebuvimo yra mūsų mokyklose?
Kiek ir ką kasdien galime padaryti (ar padarome?) mes, su vaikais dirbantys suaugusieji, kad šių jausmų būtų kuo mažiau?
Baltų šalelė kaip lituanistinė mokykla
Viena iš natūraliai besiklostančių mokyklos veiklos krypčių – „tampame Lituanistine mokykla tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje, tačiau nori savo vaikams padėti ne tik lietuvių kalbą išmokti, o ir išsiugdyti emocinį santykį su Lietuva. Tampame mokykla ir tiems, kurie dėl įvairių priežasčių daug keliauja po pasaulį, o ryšys su Lietuva yra labai svarbus.“
Apibendrinimas
Tikiu Lietuva, tikiu protingais, išsilavinusiais, išmintingais ir atsakingais jos Žmonėmis. Ir man gera skleisti žinią apie juos. O jei kartais Jums būtų per sudėtinga patiems išsirinkti Tą Geriausią Mokyklą Jūsų Vaikui, duokit žinią – aš Jums padėsiu.